Vi­suo­me­nė­je pa­pli­tęs po­žiū­ris, jog spor­ti­nin­kai – ma­žiau kal­ban­tys, o dau­giau į spor­ti­nę veik­lą pa­si­nė­rę žmo­nės.

Ta­čiau gargž­diš­kis Do­na­tas Jo­ni­kas yra ne tik ak­ty­vus, bet ir žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­kan­tis, hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis krep­ši­nin­kas. Šiuo me­tu jis žai­džia Ita­li­jo­je, „Brin­di­sio“ ko­man­do­je. Su gargž­diš­kiu su­si­sie­kė­me ir jį kal­bi­no­me in­ter­ne­tu.

 

– Ka­da pra­dė­jai spor­ti­nin­ko kar­je­rą?

 

- Spor­tuo­ti pra­dė­jau 7 me­tų. Žai­džiau fut­bo­lą, lan­kiau leng­vą­ją at­le­ti­ką. Ne­ga­lė­jau sė­dė­ti na­mie, o bū­da­mas 14 me­tų, at­si­dū­riau Klai­pė­dos V.Kna­šiaus krep­ši­nio spor­to mo­kyk­lo­je. Tre­ne­rio D.Ubar­to pa­stan­go­mis krep­ši­nis ta­po ma­no pro­fe­si­ja.

 

– Kaip iš­vy­kai į Ita­li­ją?

 

– Žais­da­mas vai­ki­nų rink­ti­nė­je, Ita­li­jo­je su­si­drau­ga­vau su agen­tu An­to­nio, ku­ris at­ro­dė nuo­šir­dus žmo­gus. Skam­bin­da­vo, klaus­da­vo, kaip se­ka­si, ben­drau­da­vo­me elek­tro­ni­niais laiš­kais. Bai­gęs Gargž­dų „Vai­vo­rykš­tės“ gim­na­zi­ją, iš­va­žia­vau į Ita­li­ją.

 

– Pri­si­mink, kaip su­si­pa­ži­nai su nau­jais ko­man­dos drau­gais, tre­ne­riu, per­so­na­lu.

 

 

– Iš­vy­kau į Ita­li­ją ga­na jau­nas, ne­mo­kė­da­mas kal­bos, ne­ži­no­da­mas tra­di­ci­jų, pa­pro­čių. Ži­no­jau tik tiek, kad teks daug daž­niau val­gy­ti ma­ka­ro­nus. Ko­man­dos drau­gai, va­do­vai, tre­ne­riai ma­ne pri­ėmė la­bai šil­tai, nuo­lat rū­pin­da­vo­si. Pir­mus mė­ne­sius vi­sur vaikš­čio­jau su ver­tė­ju. Da­bar lais­vai su­si­kal­bu ita­liš­kai.

 

– Kaip at­ro­do krep­ši­nio tre­ni­ruo­čių pro­ce­sas?

 

 

– Tre­ni­ruo­ja­mės du kar­tus per die­ną. Tre­ni­ruo­tės ga­na sun­kios, bet su šau­niu ko­lek­ty­vu dirb­ti links­ma. Sun­kiau­sia bū­na po va­sa­ros atos­to­gų, kai lau­ke dar di­de­lis karš­tis. Kar­tais spor­to sa­lė­je žiop­čio­jam kaip į kran­tą iš­mes­tos žu­vys, nes trūks­ta oro. Bet prie vis­ko pri­pran­ta­ma.

 

– Jau­tie­si sa­vo vė­žio­se?

 

 

- Taip, esu lai­min­gas. Tai kar­tu ir ho­bis, ir dar­bas. Aiš­ku, ten­ka au­ko­ti šei­mą, drau­gus, bet jie vi­sa­da ša­lia ma­nęs – nuo­lat su­si­skam­bi­nam, su­si­ra­šom.

 

– Kaip ma­nai, ar smar­kiai pa­to­bu­lė­jai?

 

 

– Taip, pir­miau­sia kaip krep­ši­nin­kas, vė­liau kaip as­me­ny­bė. Ita­li­jo­je la­bai di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja: po­ra ne­sėk­min­gų var­žy­bų ir jau pre­zi­den­tas tapš­no­ja per pe­tį, ro­dy­da­mas į ko­kį „ame­ri­ko­ną“, ku­ris ga­li už­im­ti ta­vo vie­tą. Pro­fe­sio­na­lu­mas – vie­nas di­džiau­sių rei­ka­la­vi­mų. Rei­kia steng­tis ir val­gy­ti su­de­rin­tą mais­tą. Iš pra­džių bu­vo sun­ku, tad grį­žęs na­mo, čiup­da­vau ko­kių sau­sai­nių (šyp­so­si).

 

– Kaip šven­čia­te per­ga­les?

 

 

– Per­ga­lių ypa­tin­gai ne­šven­čiam. Aiš­ku, bū­na­me lai­min­gi, dau­giau juo­kau­ja­me, nu­ei­na­me vi­si kar­tu į res­to­ra­ną, o ry­te vėl gal­vo­ja­me apie ki­tas var­žy­bas.

 

– Kiek lai­ko per me­tus bū­ni Ita­li­jo­je ir kiek Lie­tu­vo­je?

 

 

– Ita­li­jo­je bū­nu vi­so čem­pio­na­to me­tu, ku­ris trun­ka apie 9-10 mėn. Va­sa­rą grįž­tu na­mo pas tė­vus, drau­gus.

 

– Ko­kie tie ge­ri da­ly­kai, apie ku­riuos pa­sa­ko­ji drau­gams, grį­žęs į Lie­tu­vą?

 

 

– Grį­žęs ma­žai ką pa­sa­ko­ju. Daž­niau­siai aš klau­si­nė­ju, o na­miš­kiai man pa­sa­ko­ja sa­vus nuo­ty­kius.

 

– Tu­rė­da­mas lais­vo lai­ko, už­su­ki į Klai­pė­dos krep­ši­nio are­ną?

 

 

- Ži­no­ma už­su­ku. Vi­sa­da la­bai įdo­mu ir sma­gu su­si­tik­ti su se­nais drau­gais, pa­kal­bė­ti, pa­žais­ti krep­ši­nį.

 

– Ar lie­ka lai­ko mer­gi­noms?

 

 

– Pa­vo­jin­gas klau­si­mas (juo­kia­si).

 

– Ką vei­ki lais­va­lai­kiu, ap­skri­tai, ar jo tu­ri?

 

 

– Ita­li­jo­je lais­vo lai­ko tu­riu tik per Ka­lė­das ir Nau­juo­sius me­tus, ku­riuos su­tin­ku Ro­mo­je. Jei tu­riu ko­kį lais­vą va­ka­rą, ei­nu į ki­ną, bū­nu su drau­gais ar­ba tie­siog il­siuo­si na­mie, žiū­rė­da­mas te­le­vi­zo­rių.

 

– Ar ga­li­ma ti­kė­tis pa­ma­ty­ti ta­ve Lie­tu­vos ko­man­do­je?

 

 

– Nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da. Kol kas Ita­li­jo­je są­ly­gos žais­ti – ide­a­lios, svar­biau­sia, kad už dar­bą vi­sa­da lai­ku at­ly­gin­ta.

 

– Ar žiū­rė­jai šie­met va­sa­ros Olim­pi­nes žai­dy­nes? Sir­gai už lie­tu­vius?

 

 

- Taip, žiū­rė­jau. Be abe­jo, pa­lai­kiau lie­tu­vius, ypač krep­ši­nio ko­man­dą. Tik nau­jie­nas te­ko sek­ti in­ter­ne­tu, nes Ita­li­jo­je vi­są pa­rą do­mi­nuo­ja fut­bo­las: tiek per te­le­vi­zo­rių, tiek spau­do­je. Tur­būt daž­niau sap­nuo­ju fut­bo­lą ne­gu krep­ši­nį (šyp­te­li).

 

– Ko­kių tu­ri sva­jo­nių?

 

 

–Sva­jo­nių yra daug. Vie­na re­a­liau­sių – nuo­sa­vas būs­tas. Mėgs­tu kar­tais pa­sva­jo­ti, ši­taip at­si­pa­lai­duo­ju, bet vi­sa­da grįž­tu į re­a­ly­bę, „ne­iš­skren­du“ il­gam (juo­kia­si).

 

– Ar Ta­vo aki­mis žiū­rint, Gargž­dai pa­si­kei­tę?

 

 

– Gargž­dai kei­čia­si la­bai grei­tai ir įvai­ria­pu­siš­kai. Nau­jos gat­vės, fon­ta­nai, mo­der­nūs pa­sta­tai, bet svar­biau­sia – kei­čia­si ir žmo­nės: tam­pa lais­ves­ni, ori­gi­na­les­ni.

 

Do­na­to Jo­ni­ko dos­jė;

Am­žius, Zo­dia­ko žen­klas: 22 me­tai, Dvy­nys. Tu­riu dvi pu­ses: ge­rą ir dar ge­res­nę.

Spal­va: mė­ly­na.

Pa­tie­ka­las: vi­si ma­mos ga­min­ti pa­tie­ka­lai.

Gė­ri­mas: ana­na­sų sul­tys.

Fil­mai: siau­bo.

Kny­ga: Da­ve Cor­ne­gie kū­ri­niai.

Mu­zi­ka: įvai­ri.

Sil­pny­bė: nie­ko ne­vei­ki­mas.

Žmo­gus – ide­a­las: į nie­ką ne­si­ly­giuo­ju, bū­nu pats sa­vi­mi, ta­čiau kaip tvir­to vy­ro sim­bo­lis – ma­no tė­tis.