Iš ofi­cia­lių ūki­nin­kų gre­tų pa­si­trau­kęs, ta­čiau sū­nų Ma­rių ūki­nin­ka­vi­mo klau­si­mais kon­sul­tuo­jan­tis Vik­to­ras Šat­kus ge­rai iš­ma­no eko­lo­giš­kų ūkių spe­ci­fi­ką.

Ne­to­li Gargž­dų, Ka­va­liaus­kų kai­me įreng­tos ūki­nin­ko so­dy­bos šei­mi­nin­kas tie­sus – ūki­nin­kau­ti eko­lo­giš­kai ne­pel­nin­ga. Be to, eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją su­per­ka vos vie­na ki­ta ben­dro­vė. Tai­gi, eko­lo­giš­kai už­au­gin­tas ir su­pirk­tas der­lius daž­niau­siai nu­ke­liau­ja į tą pa­tį aruo­dą, ku­ria­me su­pil­ti su trą­šų pa­gal­ba už­au­gin­ti grū­dai.

 

Šian­dien ūki­nin­kas M.Šat­kus pri­žiū­ri ir eko­lo­giš­kai dir­ba apie 30 ha že­mės.

 

V.Šat­kus ūki­nin­kau­ti tė­viš­kės že­mė­je pra­dė­jo tuoj pat po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

 

„Kai tik iš ben­dro­vės ga­vau 7 ha že­mės pra­dė­jau po tru­pu­tį ūki­nin­kau­ti, nors tuo­met dar dir­bau ofi­cia­lia­me dar­be. Kai įsto­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą, at­ro­dė, kad daug kas bus ge­riau, bet da­bar jau ga­liu da­ry­ti iš­va­dą – že­mės ūkis vis dėl­to yra varg­šų žmo­nių dar­bas. Ūki­nin­kas en­gia­mas, kai­nos „mu­ša­mos“, vie­nas var­gas net par­duo­ti pro­duk­ci­ją,“ – sa­kė V.Šat­kus.

 

Bu­vu­sio ūki­nin­ko tei­gi­mu, „Kre­tin­gos grū­dai“ grū­dų šią sa­vai­tę jau ne­be­su­per­ka. Anks­čiau su­pirk­da­vo 30 proc. su­dy­gu­sius grū­dus. Da­bar jau to­kių ne­per­ka.

 

„Ūki­nin­kas pa­ka­bin­tas ant sau­sos ša­kos. Kaž­ko­kia fir­ma dar su­pirks grū­dus už sim­bo­li­nę kai­ną – po 270 Lt už to­ną. Tuo tar­pu kai ku­riems ūki­nin­kams vien to­na tra­šų kai­nuo­ja 2 tūkst. Lt. Pa­si­ty­čio­ji­mas. Au­gi­nu lu­bi­nus, bet jų grū­dų nie­kas ne­no­ri pirk­ti“, - pa­sa­ko­jo jis.

 

Už hek­ta­rą eko­lo­giš­kai dir­ba­mos že­mės kas­met ski­ria­ma 1400 Lt iš­mo­ka. M.Šat­kaus ūkis jau tre­jus me­tus lai­ko­mas eko­lo­giš­kų, su­tar­tis su ES baig­sis po po­ros me­tų.

 

V.Šat­kus juo­kia­si, iš­gir­dęs klau­si­mą apie ūki­nin­ka­vi­mo ro­man­ti­ką – me­tų lai­kų, der­liaus kai­tą, dar­bą gry­na­me ore.

 

„Ro­man­tiš­kai šis už­si­ė­mi­mas tik iš ša­lies at­ro­do. Kai ko­pia žmo­nės į kal­nus, iš ša­lies gra­žiai at­ro­do, o kai į kal­nus ko­pi pats, tu­ri ir pa­varg­ti, ir pra­kai­to iš­lie­ti, ir stre­so pa­tir­ti, ir su­šal­ti, ir ant vir­vės pa­ka­bo­ti. Aiš­ku, ad­re­na­li­no ke­liau­to­jai į kal­nus gau­na, – šyp­so­jo­si V.Šat­kus. – O ūki­nin­kas ad­re­na­li­no gau­na, kai įei­na į san­dė­lį – grū­dai dul­ka, li­ni­ja vei­kia, ei­lė sto­vi, iš­ei­ni tik akys bliz­ga, dul­kėm ap­li­pęs – to­kia ro­man­ti­ka len­da per ger­klę. Ge­ras ūki­nin­kas į lau­kus iš­va­žiuo­ja iš­au­šus, o grįž­ta su­te­mus. Iš trak­to­riaus iš­li­pa kaip gir­tas – vin­giais iš nuo­var­gio“, – ne­slė­pė ji.

 

Ta­čiau bet ku­riam kai­mo žmo­gui pa­si­rin­ki­mas men­kas – jei gy­ve­ni kai­me, daž­niau­siai ga­li tik že­mę dirb­ti.

 

M.Šat­kus kol kas ne­si­nau­do­jo ga­li­my­be pa­si­nau­do­ti ES pa­ra­ma ūkio tech­ni­kai ar di­des­nėms in­ves­ti­ci­joms.

 

V.Šat­kaus mi­ty­bos prin­ci­pai:

 

Ge­riau­sia ma­no or­ga­niz­mui – jau­tie­na. Ver­šie­na tu­ri dau­giau glei­vių, o mė­si­nis jau­tu­kas – pats tas. Tie­sa, rei­kia ži­no­ti, kad per­ki jau­tie­ną, o ne kar­vie­ną. Bū­na, kad kar­vę pjau­na ser­gan­čią, an­ti­bio­ti­kais gy­dy­tą, tuo­met iš ver­da­mos jau­tie­nos puo­do sklin­da ne švie­žios mė­sos, o ve­te­ri­na­ri­nės vais­ti­nės aro­ma­tas.

...

La­bai svar­bu tin­ka­mas, iš­fil­truo­tas van­duo. Nors įsi­reng­ti van­dens grę­ži­nį 60 m gy­ly­je, pa­sta­ty­ti fil­trus – bran­go­ka, ta­čiau la­bai ap­si­mo­ka dėl svei­ka­tos. Mais­tą ga­mi­na­me iš van­dens, ku­ris ap­va­ly­tas nuo vi­sų ne­rei­ka­lin­gų prie­mai­šų, iš­ei­na ko­ne gry­nas H2O. Vi­si į sve­čius už­su­kę žmo­nės ste­bi­si, ko­dėl pas mus to­kia ska­ni ar­ba­ta, o iš­ėjus iš du­šo – plau­kai bliz­ga, oda at­si­gau­na. Šva­rus van­duo – la­bai svar­bus vien dėl­to, kad vi­sas žmo­gaus or­ga­niz­mas 80 proc. su­da­ry­tas iš van­dens.

...

Ne­val­gau kiau­ši­nių, ne­de­du jų net į far­šą kot­le­tams. Taip pat sten­giuo­si var­to­ti pro­duk­tus, ku­riuo­se nė­ra cuk­raus. Cuk­rų kei­čiu eko­lo­giš­ku me­du­mi.

...

Per­ku tik ru­gi­nę duo­ną. Jos sun­ku gau­ti, yra tik ke­lio­se vie­to­se, o pa­va­sa­rį, bai­gian­tis grū­dų at­sar­goms ir vi­sai ne­lie­ka. Tuo­met per­ku „Dzū­kų“ duo­ną iš „Klai­pė­dos duo­nos“ ar­ba ru­gi­nę duo­ną iš „Mo­lu­pio“ par­duo­tu­vės.

...

Ge­riu ka­vą ir ar­ba­tą. Jei no­riu pa­si­mė­gau­ti aro­ma­tu – ska­nau­ju tau­rę kon­ja­ko. Kai links­mi­nuo­si su ar­ti­mai­siais, esant pro­gai, ge­riu tik bal­tą deg­ti­nę.

...

Re­tai val­gau ir bul­ves, ne­bent žu­vie­nė­je. Kai val­gau ka­vi­nė­je, net sriu­bo­je pa­lie­ku bul­ves. Mėgs­tu pu­pe­les, jos – la­bai svei­kas mais­tas.

...

Prie keps­nio ge­riau rink­tis gri­kius, ry­žius.

...

Pra­dė­jęs rink­tis mais­to pro­duk­tus ne­pa­ste­bi­mai at­si­kra­čiau 8 ki­log­ra­mų svo­rio.